Lietuvos bajorijos šventė bažnyčioje 

KRETINGA. Rugsėjo 28 dieną, Trijų arkangelų – šv. Gabrieliaus, Mykolo ir Rapolo, kurie laikomi tarpininkais tarp Dievo ir žmonių, – šventės išvakarėse, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje kartu su šios bažnyčios klebonu, kun. teol. dr. Sauliumi Pauliumi Bytautu OFM ir Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonu kun. Gintu Rumševičiumi meldėmės, kad arkangelai padėtų apginti Laisvę ir mūsų istorines vertybes, prašydami Viešpaties laiminti ateities planus ir vizijas. Kartu paminėjome Lietuvos bajorijos atkūrimo 30-metį bei pasirašytos Koalicinės bendradarbiavimo deklaracijos 10-metį. 

Šiandien mus visus vienijanti Lietuva yra ne vien tik žodis, reiškiantis daiktavardį. Tai mūsų savasties dalis, be kurios  neįsivaizduotume savęs. Kas mokėsi Lietuvos istorijos, žino, kad dar XIII amžiuje Lietuvoje buvo minima daug  kunigaikščių.

Mindaugas, siekdamas nugalėti priešus, suvienijo lietuviškas žemes ir įkūrė Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, o 1251 metų pradžioje priėmė krikštą, sudarydamas taiką su Ordino magistru, kuris vėliau parūpino karūnas Mindaugui, ir jo žmonai – karalienei Mortai.  

Mindaugo karūnavimą rėmė popiežius Inocentas IV, karūnavimo aktą atlikęs su Kulmo vyskupu Heinrichu. Mindaugas tapo LDK karaliumi, o Lietuvos karalystė pripažinta tarptautiniu mastu.  XIII–XVIII amžiais gyvavusi feodalinė valstybė, apėmusi beveik visą dabartinę Lietuvą ir dalį Europos, gyva istorinėje atmintyje. Gaila, kad vykstant karui su Rusija, girdime skleidžiamus gandus, esą Rusija įkūrė LDK. Ne, ne Maskva ir ne orkai įkūrė LDK. Nesileiskime būti provokuojami. Gerbkime savo tautos istoriją ir jos įkūrėjus.

Lietuvos bajorijos atkūrimas ir Koalicinės bendradarbiavimo deklaracijos pasirašymas leido atlikti daug gražių darbų, kurie nuvalė laikmečio dulkes, daug svarbių dalykų grąžinta iš praeities į dabartį. 

Lietuvos kilmingieji, bajorai ir Šv. Adalberto ordino nariai, gausiai susirinkę į vieną gražiausių Žemaitijos bažnyčių, dėkojo Viešpačiui už Jo malones, pabrėždami, jog mūsų  tvirtybės šaknys – LDK, o kartu ir išreikšdami pagarbą žemaičiams už istorijos vienybę bei jų nepalaužiamą dvasią. 

Dėkoju ponams Danieliui, Artūrui, poniai Kristinai ir visiems LDK kilmingiesiems,  vykdantiems istorinės atminties atstatymo darbus.

Mišių auka baigta Lietuvos didikų malda, kuri anuomet kalbėta Vilniaus Katedroje. 

„ANGELŲ KARALIENE, Dangiškasis perle! Tavo Sūnus išklauso mūs maldavimus, perėjusius per Tavo rankas – Jis tikrai Tave gerbia.

Saugok šį miestą ir jo gyventojus; neatmesk jų prašymų, kai jie kreipiasi į Tave. Juk į Tave – lyg į Motiną – kyla mūsų akys. Nusidėjėlių gynėja, tavo užtarimu tedovanoja mums Viešpats savo malonę ir teatleidžia mūsų kaltes.

Gailestingumo Motina, Lietuvos Globėja, neatmesk mūsų maldų, kai šaukiamės Tavo apgynimo! Geriau už mus žinai, ko mums reikia, todėl saugok mus nuo visokių nelaimių, užtark visus žmones ir suvienyk juos su savo Sūnumi.“  Amen.

Aš, Anykščių rajono ir Zarasų krašto garbės pilietis, kartu su gausiai iš įvairių Lietuvos vietų susirinkusiais istorinę atmintį puoselėjančių organizacijų nariais, LDK kilmingųjų palikuonimis, aukojau šv. Mišias už mūsų protėvius.

Kan. Stanislovas Krumpliauskas,

LDK istorinės atminties organizacijų vyriausiasis kapelionas, 
Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas

„XXI amžius“, 2024 m. lapkričio 8 d., nr. 41–42 (2606–2607)